Kitą dieną, kai Jonas ieškojo darbo mažame miestelyje, jis užsuko į keistai atrodančias duris. Nebuvo jokių ženklų, svetingų dekorų ar net kokių nors mažų elementų, kurie galėtų užsiminti apie verslą viduje be išankstinių žinių. Tačiau atidžiau įsižiūrėjęs Jonas pastebėjo, kad durys atrodo visiškai iškritusios iš supančios aplinkos konteksto.
Kai Jonas priartėjo prie durų, jo širdyje pradėjo rastis šiltas jausmas. Prieidamas arčiau jis pradėjo girdėti kalbančių žmonių garsus, bet ne šiurkščius riksmus ar girtus plepėjimus, kurie būdingi barams. Vietoje to jis girdėjo juoką, gyvus pokalbius, stalo įrankių žvangėjimą lėkštėse ir švelnų gėrimų pilstymą į taures. Šis garsas buvo ryškus kontrastas su sterilia ankstesnio jo lankyto restorano atmosfera, kur buvo pašalintas kiekvienas restorano asmenybės pėdsakas.
Įėjęs į įstaigą Jonas atsidūrė namų stiliaus restorane. Perimetrą išklotos jaukios sofos, kviečiančios lankytojus prisėsti ir atsipalaiduoti. Žmonės dalino maistą nuo vieno stalo prie kito, o padavėjai prie visų stalų sklandžiai pilstė gėrimus. Centre stovėjo šefas, kuris, kai prie stalų buvo atnešami patiekalai, įsitraukdavo į pokalbį, pristatydavo save ir užtikrindavo svečių pasitenkinimą. Akivaizdu, kad jis taip pat skyrė laiko nuvalyti svečiams stalus ir pasiteirauti apie jų patiekalus. Jono akys išsiplėtė iš nuostabos, pajutęs šios vietos puikią atmosferą. Ji buvo tokia žavi, kad už ją su malonumu būtų sumokėta tūkstančiai, kad nuvyktumėte ir patirtumėte ją. Šefas didžiavosi savo darbu ir stengėsi daryti viską, kas įmanoma, kad svečiai būtų patenkinti, o padavėjai subtiliai pagerino vakarienės patirtį, per daug neatkreipdami į save dėmesio.
Kaip padavėjai žinojo, ką daryti? Meniu buvo pavaizduoti gestų kalbos simboliai, leidžiantys svečiams signalizuoti padavėjams konkrečius veiksmus laikydami rankas tam tikromis formomis. Ši vieta buvo visiškai savas pasaulis, nepanašus į nieką, su kuo Jonas buvo susidūręs.
Kai Jonas stovėjo pražiodęs burną, šefas priėjo prie jo, švelniai pakėlė jo smakr ir nuoširdžiai, šiltu tonu paklausė: „Kaip šiandien galėčiau jums padėti?“
Jonas pasiteiravo apie galimus variantus. Šefas paaiškino, kad jie siūlė įvairius užkandžius ir gėrimus, pagal užsakymą pagamintus užkandžius, pietų patiekalą, vakarienės patiekalus ar bet ką kitą, ko geidžia Jono širdis. Jonas išreiškė norą pasikalbėti su šefu ir, jei įmanoma, prisėsti prie baro. Šefas pripažino, kad tai buvo piko metas, bet pažadėjo, kad jei Jonas vis dar bus po valandos, jie galės pasikalbėti. Jonas sutiko ir atsisėdo prie baro. Jis išsitraukė sąsiuvinį ir pradėjo uoliai užrašinėti viską, ką pastebėjo restorane.
Po valandos virtuvės šefas priėjo prie baro ir pastebėjo:
Pastebėjau, kad užsirašote viską, ką matėte. Tai konkrečiam darbui, ar idėjoms?
Jonas atsakė:
– Idėjoms.
Šefas komentavo:
– Tos idėjos nelabai padeda. Čia aš stengiuosi viską jausti ir paversti tai, ką žmonės dar labiau mylėtų ir vertintų.
Jonas pasiteiravo apie ankstesnę virėjo profesiją, pastebėdamas, kad jo elgesys ir kalba skiriasi nuo įprasto virėjo.
– Anksčiau buvau iliuzionistas.
Jonas pastebėjo:
– Manau, yra tam tikrų panašumų.
Šefas pripažino:
– Daugelis darbų turi panašumų, tačiau tikslas išlieka tas pats. Iliuzionisto darbas yra labai konkurencingas, ir jūs turite sukurti procesą, kuris ilgainiui jus pavers geriausiu. Dėl šio pasaulio prigimties ir korumpuotų sistemų negalėjau suspėti. Reikėjo aprūpinti šeimą ir užsidirbti pinigų, o iliuzijos šiame pasaulyje nebebuvo tokios patrauklios kaip maistas. Taigi, pasikeičiau ir pradėjau nuo apačios, plaudamas indus ir serviruodamas stalus. Šiame restorane pats galiu dirbti bet kokį darbą, todėl mano komanda taip gerai atlieka savo darbą. Turiu omenyje, kad mano komanda daugumoje dalykų yra geresnė už mane, bet užmegzti ryšį su žmonėmis ir priversti reikalus veikti yra tai, kas iš tikrųjų daro skirtumą.
Dar po kelių pokalbių virtuvės šefas atliko greitą iliuziją – Jonui iš už ausies ištraukė vizitinę kortelę. Jonas perskaitė pavadinimą „Šefas Gediminas“ ir išėjo pro duris, pasiryžęs toliau ieškoti darbo mieste.
Jonui išeinant iš restorano, padavėjas priėjo prie Gedimino ir paklausė:
– Kas tas vaikinas?
Šefas atsakė:
– Nežinau, bet mes neturėtume jaudintis. Jis nėra konkurentas arba konkurentų atsiųstas. Tačiau jį apima keistas jausmas, dėl kurio jaučiu, kad turėčiau jį prižiūrėti. Kitą kartą, kai jis ateis, paklausiu, kuo jis užsiima.
© 2024 skaninti.lt | Visos teisės saugomos | Be sutikimo draudžiama kopijuoti ir platinti svetainėje esančią informaciją.
Šią svetainę valdo Ernestas Juozauskas, individualios veiklos pažymėjimo Nr. 1044890, telefonas: +37063015310, el. paštas: info@skaninti.lt.
